Sako, jei gali nerašyti – nerašyk. Tiesą kiekvienas turi savo. Kitaip manančio neįtikinsi, taip pat manančio ir įtikinėt nereikia. Kam laiką gaišti? Jei gali nerašyti – nerašyk. Bet kraujas verda. Negaliu nerašyti. Visam šitam nuomonių, lūkesčių, įtampų katile rodosi svarbu išsakyti tai, kas man svarbu, kas svarbu daugeliui.

Pakalbėkime apie mokymąsi. Ne apie mokyklą, o apie mokymąsi. Kodėl jis toks svarbus? Kai visos žinios internete, kai jos nebėra vertybė, kodėl mes mokome daugybos lentelės, kosinusų? Kam reikalingos istorijos žinios ir ląstelės struktūra? Jei prireiks, rasiu per minutę. Kam mokytis?

Kodėl reikia mokytis?

Atsakymas, rodos, akivaizdus. Jei nebūsi girdėjęs apie ląstelę, tau nė į galvą neateis paklausti apie ją dirbtinio intelekto (DI). O jei ir paklausi, nieko nesuprasi. Taip, DI parašys tau rašinį, tačiau tu niekada neatskirsi geras jis ar blogas. Tavęs tai nepalies. Jei nepatirsi pažinimo, kaip tu patirsi pažinimo džiaugsmą? Kaip tu išmoksi operuoti sąvokom, suprasti prasmes?

Sako, išsilavinimas yra tai, kas lieka mums po to, kai viską pamirštame, ko mokėmės mokykloje ar universitete. Tikrai tam pritariu.

Tai kaip įgyjamas tas išsilavinimas? Vis girdžiu – žinios nesvarbios. Svarbus kūrybiškumas, mąstymas. O kaip įgyjamos šios savybės, jei nežongliruojant žiniomis? Kūrybiškumas be žinių net pavojingas. Nes jis gali paskatinti mus kišti pirštus į elektros lizdą ar šokti nuo stogo. Net labai kūrybiškai pastatytas namas turi stovėti ir nesugriūti. O verslas be naujų pritrenkiančių idėjų visada reikalauja daug žinių, įgūdžių, tyrimų ir juodo juodo darbo. Todėl nematau, kaip galime išvystyti visas tokias patraukliai skambančias ir modernias savybes be paprasto, amžiais patikrinto mokymosi. Tačiau koks mokymasis veda prie to siekiamo tikslo? Tikrai, ne bet koks.

Augantis korepetitorių poreikis: sprendimas ar nuosprendis švietimui?

Deja, pritariu, kad su švietimu tikrai yra kažkas ne taip. Ir ne todėl, kad jis orientuotas į egzaminus ir patikrinimus. Su jais viskas gerai. Gerai parengta egzamino užduotis tikrina tai, ką ir reikia tikrinti. Ne čia bėda. Bėda ta, kad mokymasis tampa tokiu fastfoodu, burgeriu – greitai paruošiamas, greitai suvartojamas, naudos jokios. Tuščios kalorijos.

Vienas iš tokio reiškinio požymių – išaugusi, neįprastai išaugusi korepetitorių paklausa. Daugiau nei pusė vyresniųjų klasių mokinių eina pas korepetitorius. Ką jie ten veikia? Ruošiasi egzaminams ir kontroliniams. Ne, nesimoko. Ruošiasi kontroliniams. Jie gauna sukramtytą, adaptuotą, pritaikytą informaciją. Jie gauna atsakymą į klausimą, dar iki to, kol tas klausimas jiems iškilo. Jiems nereikia galvoti. Jiems reikia įsidėmėti. Šie uždaviniai sprendžiami taip, šitie – kitaip. Metodas Nr 1, metodas Nr 2. Įsidėmėk, prisimink, pritaikyk. Tavo kontrolinių darbų pažymiai pakils 3 balais.

Kaip reikia mokytis norint pasiekti savo tikslų?

Daug metų dirbu korepetitore. Sakysit, šmeižiu savo gildiją? Tikrai ne. Ši gildija duoda tai, ko iš jos prašo. Atlieka savo funkciją. Kartais, trumpuoju laikotarpiu, korepetitorius nepamainomas, vienintelė išeitis. Viskas su šia gildija gerai, tik funkcija ne ta, kurios labiausiai reikia vaikui.

O ko labiausiai reikia vaikui? Koks svarbiausias mokymosi mokykloje tikslas? Tikrai ne žinios. Žinios tik priemonė. Tikslas – išsiugdyti gebėjimą įgyti žinias, tikslas – rasti ir suprasti informaciją, išmokti ją apmąstyti, išmokti ją vertinti, adaptuoti. Išmokti remiantis žiniomis argumentuoti, pagrįsti, įrodyti. O tai ilgalaikiai dalykai. Jei taip mokysi, per mėnesį pažymių trimis balais nepakelsi. Tuščių kalorijų nebus. Korepetitoriaus darbas su tokiais reikalavimais nedera. Tai galima pasiekti tik klasėje.

Tai kodėl klasėje to nepasiekiame, sakysit? Negalėčiau taip teigti. Taip, mokykla turi labai daug problemų, taip, jas reikia spręsti. Tačiau visus tuos, kurie dabar taip rėkia apie prastą mokyklos būseną, mokė mokykla. Dažnai tie patys mokytojai, jie ir dabar moko. Tai kaip jie tapo tokie protingi? Jei kiekvienas pasvertume, sąžiningai įvertintume, ką mes išsinešėm iš mokyklos, suprastume, kad labai daug. Ir ne tik žinias. Galbūt mažiausiai žinias.

Todėl labiausiai norėčiau akcentuoti tai, kas, mano nuomone, mokykliniais metais yra vertingiausia, ką išmokti būtina, – gebėjimas mokytis. Gebėjimas atrasti, pastebėti, suvokti svarbius dalykus, atskirti esmę. Gebėjimas įvertinti dalykų ryšius. Suprasti bendrumus. Suvokti, kodėl išimtys tik patvirtina taisyklę. Ar neatimame iš vaikų tos galimybės, labai lengva ranka jiems pasamdydami korepetitorių?

Kodėl taip svarbu netrukdyti galvoti?

Man sekėsi išugdyti savo vaikus. Kai mano sūnus sėdėdamas prie stalo priešais mane kartais kelias dienas vargdavo negalėdamas išspręsti uždavinio, man tikrai būdavo labai sunku nenumesti jam kokios užuominos. Ranka su pieštuku per stalą tiesdavosi. Bet jis visada tą mano ranką sulaikydavo: tu trukdai man galvoti. Tu atimi iš manęs galimybę patirti atradimo džiaugsmą. Ir tada prisimindavau euforiją, kuri apimdavo mane pačią, kai kelias dienas sprendusi uždavinį, staiga jo sprendimą tiesiog susapnuodavau.

Ir suprasdavau sūnų – jis nori tai patirti. Ir po vieno nenusisekusio konkurso, kai jis grįžo namo su iki alkūnių šlapiomis nuo ašarų rankovėmis, man tikrai skaudėjo. Ir kolegos klausė manęs – nejaugi tu negalėjai užvesti jo ant kelio? Mat sąlygas konkursui ruošiau aš... Negalėjau. Ir jis negalėjo žvilgtelėti, nors kompiuteris ant mano stalo su sprendimais visada buvo prieinamas. Negalėjo, nes suprato, kad ne laimėjime esmė. Daug svarbesnis kelias iki jo. Nes laimėjimas, tai tik akimirka. O kelias tęsis... Ir nugalėti dar reikės ne vieną kartą.

Padėkime vaikams išmokti mokytis. Apsupkime juos knygomis, protingais draugais, mokomosiomis platformomis, sparčiausiu internetu. Tegu ieško, kalbasi, skaito, gilinasi, vertina. Jei sako, kad nesupranta – paklauskime, ką padarei, kad suprastum? Ką gali dar padaryti? Duokime knygą, pasiūlykime kreiptis į tą patį DI su klausimu. Jei dar neaišku – patikslinti klausimą. Tegu daro tai patys, tegu mokosi tai daryti. Procesas čia žymiai svarbesnis už rezultatą. Nes tik tie mąstymo įgūdžiai, kurie lieka po tokio proceso, ir yra tikrasis rezultatas. Tai ir yra išsilavinimas.

Galbūt trumpuoju periodu Jums ir prireiks korepetitoriaus pagalbos, tačiau tai gali būti tik labai laikinas sprendimas, visai beviltiškoje situacijoje. Nekiškime jiems greito maisto. Nepadėkime vaikams išmokti spręsti uždavinį – padėkime jiems išmokti, kaip išmokti jį išspręsti. Taip, tam reikės daug laiko. Taip, galbūt teks pradžioje susitaikyti su prastesniais pažymiais. Bet Jūs išugdysite nugalėtoją. Jūs išugdysite ne bejėgį žmogų, o žmogų, kuris sunkiausiose situacijose ieškos sprendimo ir jį ras, kad ir su DI pagalba...

Šimtąkart pagalvokite, prieš surinkdami korepetitoriaus telefono numerį.